Po 1863 – 1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžios įvestas draudimas europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus (įskaitant ir latvių katalikų) leidinius lotyniškomis raidėmis. Draudimas galiojo iki 1904 metų. Šiuo laikotarpiu Mažosios Lietuvos spaustuvėse buvo išspausdinti 2687 lietuviški leidiniai lotyniškomis ir gotiškomis raidėmis. Apie pusė tų leidinių buvo skirta Didžiajai Lietuvai. Apytikriais duomenimis visų tų leidinių tiražas siekė apie 5 milijonus egzempliorių. Prie knygų rengimo prisidėjo apie 130 žmonių.

1874 –1904 m. ten buvo išleista 720 leidinių. Legaliai juos siųsti į Lietuva Rusija draudė, todėl Didžiajai Lietuvai skirtus leidinius reikėjo nelegaliai pergabenti per sieną, kuri buvo stropiai saugoma.

Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė daugiau kaip 3000 žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros. Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius Veriovkinas medžioklės Lietuvoje metu įtikino carą Nikolajų II panaikinti draudimą, ir 1904 m. gegužės 7 d. draudimas buvo panaikintas.

Šiai datai paminėti IC parengtas stendinis pranešimas „Gegužės 7-ąją minime spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną“. Parodoje pristatomos spaudos draudimo laikotarpiu (1864–1904) išleistos knygos, 7 įdomūs faktai apie lietuvių kalbą, kuriuos pateikia Dainius Sabaliauskas, Lietuvos vertimų biurų asociacijos pirmininkas, poetų eilėraščiai apie gimtąją kalbą.