Kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbių datų. Šių metų balandžio 15d. man buvo viena įsimintiniausių – išsipildė mano svajonė patekti į Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkursą. Su lietuvių kalbos mokytoja Valerija Puišiene mes ruošėmės nuo lapkričio mėnesio, repetavome kartais po kelis kartus per savaitę. Jau pereiti rajoninis, regioninis etapas, laukė paskutinis – respublikinis. Pats sunkiausias ir sudėtingiausias... Tuo labiau, kad buvau jauniausia savo pogrupyje, nes daugiausia dalyvavo vienuoliktokai ir dvyliktokai.

Gerokai išvargino ankstyva kelionė į Klaipėdą. Bet puikiai nuteikė Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros studentai nuotaikinga mankštele pradėję konkursą. Labai jauki Mokomojo teatro salė, atidūs klausytojai – tikra palaima skaitovui. Tik kojas pakirto komisijos sudėtis. Skaitovų klausė gerai žinomi aktoriai: V.Kochanskytė, V. Anužis, N.Savičenko, sceninės kalbos pedagogai iš Vilniaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Klaipėdos universiteto Menų fakulteto. Pagaliau skaitovų tartį tikrino ir kalbos kultūros pedagogė iš Klaipėdos universiteto V.Kapsevičienė.

Aš skaičiau J.Ivanauskaitės romano ,,Mėnulio vaikai“ ištrauką. Buvom surepetavusios, rodos, iki menkiausios smulkmenos, gludinome kiekvieną žodį, intonaciją. Jaučiausi tvirtai, pasitikėjau savimi. Aš turėjau išeiti į sceną tik 15 valandą. Ilgas laukimas gerokai išvargino. Kai pranešė mano pavardę, pajutau mokytojos rankos padrąsinantį spustelėjimą, pakilau į sceną ir staiga tarsi atsivėrė beorė erdvė, stingo kojos. Salė nuščiuvusi gaudė kiekvieną mano žodį, jaučiau žiūrovų akis, komisijos atidžius žvilgsnius ir nejučia tapau jau nebe Greta iš Kelmės J.Graičiūno gimnazijos 2a, bet ta mergaite iš ,,Mėnulio vaikų“. Tarsi persikūnijau į savo heroję... Kai ištariau paskutinę frazę, visą salę užpildė aplodismentai – nuostabus jausmas...

Bet ir nulipusi nuo scenos negalėjau atsikratyti įtampos, nesijaučiau laiminga, širdį spaudė nepasitenkinimas savimi, atrodė, ne viską gerai padariau. Nepadėjo nei mokytojos raminimas. Per pertrauką negalėjau nė kąsnio nuryti. Patyliukais pykau ant savęs. Kai prasidėjo apdovanojimų ceremonija, sėdėjau kamputy susiraukusi ir nelaiminga... Komisija spaudė rankas tiems, kas gavo paskatinimo prizus, apdovanojo trečios vietos laimėtojus. Ir staiga išgirdau savo pavardę... Tai buvo kaip griausmas iš giedro dangaus – antroji vieta. Nemoku nusakyti to jausmo, stipriai su mokytoja apsikabinome. Tai buvo mūsų pergalė. Ne tik mūsų, bet aš jaučiausi apgynusi ir savo rajono bei mokyklos garbę. Nebeprisimenu, kaip mane sveikino, ko linkėjo, tik bijojau, kad širdis neiššoktų iš krūtinės...

Taigi tokia buvo mano įsimintiniausia šių metų diena...

Greta Parnarauskaitė 2a klasė