Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena minima kasmet gegužės 7 d. Ji primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. 1904 − panaikintas lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas.

Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Slaptųjų knygų skaičius nepaprastai sparčiai augo. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., – t. y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., – t. y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m., neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.

Priešinantis spaudos draudimui, didelę įtaką darė knygnešiai, kurie ne tik platino lietuviškas knygas, bet net ir priimdavo nelegalių periodinių leidinių prenumeratą. Į lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje buvo aktyviai įsitraukę dvasininkai, gydytojai, spaustuvininkai, studentai, pavieniai žmonės, nacionalinio kultūrinio judėjimo bei knygų platintojų draugijos.

Šiandien skaitome knygą, laikraštį, informacinį portalą, klausomės radijo, žiūrime televizorių, mokomės, rašome gimtąja kalba ir priimame tai kaip savaime suprantamą dalyką. Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.

„Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti“, - užrašyta knygnešio Jurgio Bielinio antkapyje Suoste.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena buvo minima ir gimnazijoje. Istorijos mokytojas E. Ūksas diskusijai šia tema į gimnazijos konferencijų salę pakvietė Kelmės miesto laikraščių ir TV laidų žurnalistus ir redaktorius, ir gimnazistus. Svečiams mokiniai pateikė daug klausimų apie šiuolaikinę spaudos įtaką ir poveikį visuomenei, apie žurnalistų etiką rengiant ir publikuojant straipsnius.